Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi. Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai!”

„Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė:

„Prieš nušvitimą, vienuoliai, kai dar buvau nenušvitęs bodhisatta, pagalvojau: „Ką jeigu gyvensiu dalindamas mintys į dvi dalis?” Ir štai, aš, vienuoliai, mintis, susijusias su juslinių malonumų geismu, piktais norais ir žiaurumu, priskyriau vienai rūšiai, o mintis susijusias su atsižadėjimu, geranoriškumu ir nežalojimu – kitai rūšiai.

Kai taip gyvenau, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, man kilo mintis susijusi su juslinių malonumų geismu. Supratau: „Man kilo ši mintis susijusi su juslinių malonumų geismu. Ji kenkia man pačiam, kenkia kitiem, ji kenkia abiem. Ji trukdo išminčiai, neša bėdas ir neveda prie nibbānos. Man apmąstant, kad ji kenkia man pačiam, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji kenkia kitiem, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji kenkia abiem, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji trukdo išminčiai, neša bėdas ir neveda prie nibbānos, ji baigėsi. Taip, vienuoliai, kad ir kokia susijusi su juslinių malonumų geismu mintis kildavo, ją palikdavau, sunaikindavau, nutraukdavau ją.

Kai taip gyvenau, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, man kilo mintis susijusi su piktais norais … man kilo mintis susijusi su žiaurumu. Supratau: „Man kilo ši mintis susijusi su žiaurumu. Ji kenkia man pačiam, kenkia kitiem, ji kenkia abiem. Ji trukdo išminčiai, neša bėdas ir neveda prie nibbānos. Man apmąstant, kad ji kenkia man pačiam, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji kenkia kitiem, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji kenkia abiem, ji baigėsi. Man apmąstant, kad ji trukdo išminčiai, neša bėdas ir neveda prie nibbānos, ji baigėsi. Taip, vienuoliai, kad ir kokia susijusi su žiaurumu mintis kildavo, ją palikdavau, sunaikindavau, nutraukdavau ją.

Vienuoliai, ką vienuolis daug mąsto, daug svarsto, link to jo protas linksta. Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su juslinių malonumų geismu, jis palieka su atsižadėjimu susijusias mintis ir turi daug minčių susijusių su juslinių malonumų geismu, tad jo protas linksta link tokių susijusių su juslinių malonumų geismu minčių. Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su piktais norais … Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su žiaurumu, jis palieka su nežalojimu susijusias mintis ir turi daug minčių susijusių su žiaurumu, tad jo protas linksta link tokių susijusių su žiaurumu minčių.

Panašiai, vienuoliai, kaip jei paskutinį lietaus sezono mėnesį, rudenį, kai javų laukai yra tankiai apaugę, piemuo ganytų karves. Jis vis suduotų rykšte karvėms tai per nugarą, tai per šonus. Tramdytų jas, sulaikytų jas. Dėl kokios priežasties? Nes, vienuoliai, tas piemuo supranta, kad (karvėms nuklydus į javus), jis dėl to būtų nubaustas, įkalintas, apkaltintas arba gautų baudą.

Lygiai gi, vienuoliai, taip tose nedorose būsenose mačiau kartumą, smukimą ir užterštumą, o dorose būsenose, atsižadėjimo naudą ir apsivalymo veiksnį.

Kai taip gyvenau, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, man kilo mintis susijusi su atsižadėjimu. Supratau: „Man kilo ši mintis susijusi su atsižadėjimu. Ji nekenkia man pačiam, nekenkia kitiem, ji nekenkia abiem. Ji brandina supratimą, neneša bėdų ir veda prie nibbānos. Net jei visą naktį, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Net jei visą dieną, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Net jei visą dieną ir naktį, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Bet kai labai daug galvoji, tai nuvargina kūną. O kai kūnas pavargęs, tai sudrumsčia protą. Kai protas sudrumstas, jam yra toli iki sutelkties. Ir aš, vienuoliai, protą nurimdžiau, nutildžiau, suvienijau ir sutelkiau. Dėl kokios priežasties? Kad mano protas nesudrumstų.

Kai taip gyvenau, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, man kilo mintis susijusi su geranoriškumu … man kilo mintis susijusi su nežalojimu. Supratau: „Man kilo ši mintis susijusi su nežalojimu. Ji nekenkia man pačiam, nekenkia kitiem, ji nekenkia abiem. Ji brandina supratimą, neneša bėdų ir veda prie nibbānos. Net jei visą naktį, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Net jei visą dieną, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Net jei visą dieną ir naktį, vienuoliai, mąstyčiau ir svarstyčiau ją, nematau tame pavojaus. Bet kai labai daug galvoji, tai nuvargina kūną. O kai kūnas pavargęs, tai sudrumsčia protą. Kai protas sudrumstas, jam yra toli iki sutelkties. Ir aš, vienuoliai, protą nurimdžiau, nutildžiau, suvienijau ir sutelkiau. Dėl kokios priežasties? Kad mano protas nesudrumstų.

Vienuoliai, ką vienuolis daug mąsto, daug svarsto, link to jo protas linksta. Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su atsižadėjimu, jis palieka su juslinių malonumų geismu susijusias mintis ir turi daug minčių susijusių su atsižadėjimu, tad jo protas linksta link tokių susijusių su atsižadėjimu minčių. Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su geranoriškumu … Jei, vienuoliai, vienuolis daug mąsto, daug svarsto mintis susijusias su nežalojimu, jis palieka su žiaurumu susijusias mintis ir turi daug minčių susijusių su nežalojimu, tad jo protas linksta link tokių susijusių su nežalojimu minčių.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei paskutinį karštojo sezono mėnesį, kai visi javai surinkti ir sunešti į kaimus, piemuo ganytų karves. Būdamas po medžių, ar atvirame lauke, jis teturėtų su atida pastebėti: „Karvės štai ten”. Lygiai gi, vienuoliai, taip ir man tereikėjo su atida pastebėti: „Būsenos tokios.”

„Pasižadino manyje, vienuoliai, nenusilpstanti energija, buvo įsteigta nenunykstanti atida, kūnas tapo ramus, nesusijaudinęs, ir protas susitelkė.

Atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, pasiekiau pirmąją džhaną ir buvau joje, su (proto) kreipimu, išlaikymu bei su iš atsiskyrimo gimusiomis ekstaze ir palaima.

Kai liovėsi (proto) kreipimas ir išlaikymas, būdamas su iš vidaus nurimusiu protu sutelktu į vieną (objektą), pasiekiau antrąją džhaną ir buvau joje, kur nėra (proto) kreipimo ir išlaikymo, bet yra iš sutelkties gimusios ekstazė ir palaima.

Ekstazei išblėsus, buvau pusiausviro proto, atidus ir aiškiai suprantantis, visa esybe patyriau palaimą. Pasiekiau trečiąją džhaną ir buvau joje. Taurieji nupasakoja tai taip: „Jis būna laimingas, pusiausviro proto ir atidus”.

Palikęs malonius ir nemalonius (pojūčius), peržengęs ankstesnius laimę ir nusiminimą, pasiekiau ketvirtąją džhaną ir buvau joje, ten, kur nėra nemalonių ar malonių (pojūčių), bet yra atidos išgryninta proto pusiausvyra.

Būdamas taip sutelkto proto, taip išgryninto, apvalyto, nesutepto, be nežymių teršalų, lankstaus, tinkamo darbui, pasiekusio nesutrikdomą (būseną) proto, nukreipiau, pasukau protą link praeitų gyvenimų prisiminimo. Prisiminiau daugelį praeitų gyvenimų, t.y. vieną gimimą, du gimimus … taip išsamiai, su buitiškomis detalėmis prisiminiau daugelį praeitų gyvenimų.

Tai, vienuoliai, buvo pirmasis, pirmąją nakties dalį pasiektas, žinojimas. Neišmanymas buvo sunaikintas, atsirado žinojimas, tamsa buvo sunaikinta, atsirado šviesa. Taip būna tiems, kas gyvena, būdami budrus, entuziastingi ir energingi.

Būdamas taip sutelkto proto, taip išgryninto, apvalyto, nesutepto, be nežymių teršalų, lankstaus, tinkamo darbui, pasiekusio nesutrikdomą (būseną) proto, nukreipiau, pasukau protą link kitų būtybių mirties ir atgimimo. Išgryninta viršžmogiška dieviška akimi mačiau kaip mirštančios … „Šios gerbiamos būtybės, blogo kūno elgesio … Taip išgryninta viršžmogiška dieviška akimi mačiau kaip mirštančios būtybės atgimsta žemesnėmis, aukštesnėmis, gražiomis, negražiomis, geroje vietoje, blogoje vietoje. Supranta kaip būtybių gyvenimų eiga priklauso nuo jų veiksmų.

Tai, vienuoliai, buvo antrasis, antrąją nakties dalį pasiektas, žinojimas. Neišmanymas buvo sunaikintas, atsirado žinojimas, tamsa buvo sunaikinta, atsirado šviesa. Taip būna tiems, kas gyvena, būdami budrus, entuziastingi ir energingi.

Būdamas taip sutelkto proto, taip išgryninto, apvalyto, nesutepto, be nežymių teršalų, lankstaus, tinkamo darbui, pasiekusio nesutrikdomą (būseną) proto, aš nukreipiau, pasukau protą link ydų panaikinimo. Tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kančia”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kančios šaltinis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kančios baigtis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kelias vedantis į kančios baigtį”.

Tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydos”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydų šaltinis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydų baigtis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kelias į ydų baigtį”. Man taip žinant ir matant, mano protas išsilaisvino nuo geismo ydos, išsilaisvino nuo būties troškimo ydos, išsilaisvino nuo neišmanymo ydos. Išsilaisvinus atėjo žinojimas, kad yra išsilaisvinta. Tiesiogiai pažinau, kad panaikintas (kitas) gimimas, nugyventas šventas gyvenimas, padaryta tai, kas turi būti padaryta, nebebus čia daugiau būties.

Tai, vienuoliai, buvo trečiasis, trečiąją nakties dalį pasiektas, žinojimas. Neišmanymas buvo sunaikintas, atsirado žinojimas, tamsa buvo sunaikinta, atsirado šviesa. Taip būna tiems, kas gyvena, būdami budrus, entuziastingi ir energingi.

Panašiai, vienuoliai, kaip jei miške, girioje, prie didelės žemumos pelkės gyventų didelė stirnų banda. Atsirastų koks tai žmogus, siekiantis jos žlugimo, sužalojimo ir pavergimo. Jis paslėptų kelią, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, atvertų klaidingą kelią ir atneštų stirną-jauką, pastatytų stirnos iškamšą. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko ši didelė stirnų banda patirtų netektis ir nelaimę. Bet, vienuoliai, atsirastų koks tai žmogus, siekiantis tos bandos gerovės, naudos, apsaugos nuo jungo. Jis atvertų kelią, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, paslėptų klaidingą kelią ir pašalintų stirną-jauką, sunaikintų stirnos iškamšą. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko ši didelė stirnų banda suklestėtų, užaugtų, visiškai išsivystytų.

Šį palyginimą, vienuoliai, daviau tam, kad perteikčiau prasmę. Ir štai kokia čia glūdi prasmė: Didelė žemumos pelkė, vienuoliai, – tai juslinių malonumų metafora. Didelė stirnų banda, vienuoliai, – tai būtybių metafora. Žmogus, siekiantis žlugimo, sužalojimo ir pavergimo, vienuoliai, – tai piktojo Māros metafora. Klaidingas kelias, vienuoliai, – tai neteisingo aštuonialypio kelio metafora, o būtent, neteisingo požiūrio, neteisingo ketinimo, neteisingos kalbos, neteisingo veiksmo, neteisingų pragyvenimo šaltinių, neteisingos atidos ir neteisingos sutelkties (metafora). Stirna-jaukas, vienuoliai, – tai džiugesio ir aistros metafora. Stirnos iškamša, vienuoliai, – tai neišmanymo metafora. Žmogus, siekiantis gerovės, naudos, saugumo, vienuoliai, – tai Tathagatos, arahanto, tobulai nušvitusio Budos metafora. Kelias, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, vienuoliai, – tai taurinančiojo aštuonialypio kelio metafora, o būtent, teisingos pažiūros, teisingo ketinimo, teisingos kalbos, teisingo veiksmo, teisingų pragyvenimo šaltinių, teisingos pastangos, teisingos atidos ir teisingos sutelkties (metafora).

Taip, vienuoliai, aš atvėriau kelią, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, paslėpiau klaidingą kelią, ir pašalinau stirną-jauką, sunaikinau stirnos iškamšą.

Ką, vienuoliai, turėtų padaryti gailestingas mokytojas iš atjautos savo mokiniams, siekdamas jų gerovės, visa tai dėl jūsų padariau. Štai medžių papėdės, štai atokios vietos. Medituokite, vienuoliai, nebūkite nerūpestingi, kad vėliau nesigailėtumėte! Tai mano nurodymas jums.”

Štai ką pasakė Palaimintasis. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.

The Middle Discourses

|_A. The First Fifty

|__II. The Chapter on the Lion’s Roar

MN19. Dvejų rūšių mintys

Translations [37]

English

繁體字

日本語

한국어

Français

Deutsch

Italiano

Español

Português

Русский

Nederlands

Norsk

Magyar

Srpski

Čeština

Română

Slovenščina

Suomi

Türkçe

Lietuvių Kalba

हिंदी

বাংলা

Việt Ngữ

Bahasa Indonesia

සිංහල

ပြန်သွားရန်

ภาษาไทย

पाळिभासा (Pāli)

Reference