Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi.

Tuo gi pat metu garbingasis Molijaphaguna gyveno pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveno Garbingasis Molijaphaguna, kad kai koks nors vienuolis garbingojo Molijaphagunos akivaizdoje išreikšdavo priekaištus toms vienuolėms, garbingasis Molijaphaguna supykdavo, būdavo nepatenkintas ir keldavo dėl to ginčus; o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreikšdavo priekaištus garbingajam Molijaphagunai, tos vienuolės supykdavo, būdavo nepatenkintos ir keldavo dėl to ginčus. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveno Garbingasis Molijaphaguna.

Ir štai vienas vienuolis nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdėdamas gi iš šono tas vienuolis pasakė Palaimintajam štai ką: „Garbusis, garbingasis Molijaphaguna gyvena pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyvena garbingasis Molijaphaguna, kad kai koks nors vienuolis garbingojo Molijaphagunos akivaizdoje išreiškia priekaištus toms vienuolėms, garbingasis Molijaphaguna supyksta, būna nepatenkintas ir kelia dėl to ginčus; o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreiškia priekaištus garbingajam Molijaphagunai, tos vienuolės supyksta, būna nepatenkintos ir kelia dėl to ginčus. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyvena garbingasis Molijaphaguna.”

Tuomet Palaimintasis kreipėsi į vieną vienuolį: „Eik, vienuoli, ir kreipkis mano vardu į garbingąjį Molijaphaguną: „Garbingasis Phaguna, tave kviečia Mokytojas.”

„Gerai, garbingasis,” – atsakė tas vienuolis Palaimintajam ir nuėjo pas garbingąjį Molijaphaguną, o nuėjęs pas jį pasakė: „Mielasis Phaguna, tave kviečia Mokytojas.”

„Gerai, Mielasis,” – atsakė garbingasis Molijaphaguna tam vienuoliui ir nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs, pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdinčiam gi iš šono garbingajam Molijaphagunai Palaimintasis pasakė štai ką:

„Ar tiesa, Phaguna, kad tu gyveni pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis? Ar ne taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveni Garbingasis Molijaphaguna, kad kai koks nors vienuolis tavo akivaizdoje išreiškia priekaištus toms vienuolėms, tu supyksti, esi nepatenkintas ir keli dėl to ginčus; o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreiškia priekaištus tau, tos vienuolės supyksta, yra nepatenkintos ir kelia dėl to ginčus. Ar, Phaguna, gyveni taip daug bendraudamas su vienuolėmis?“

„Taip, Garbusis.”

„Ar, Phaguna, nesi kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengęs priekin iš namų į gyvenimą be namų?”

„Taip, Garbusis.”

„Nedera tau, Phaguna, kilnios šeimos žmogui, iš tikėjimo žengusiam priekin iš namų į gyvenimą be namų, gyventi pernelyg daug bendraujant su vienuolėmis. Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje išreikštų priekaištus toms vienuolėms, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.” Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.

Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje suduotų toms vienuolėms ranka, akmeniu, pagaliu ar peiliu, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.” Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.

Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje išreikštų tau priekaištus, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.” Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.

Tad, Phaguna, jei kas nors suduotų tau ranka, akmeniu, pagaliu ar peiliu, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.” Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.”

Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:

„Vienuoliai, kartą vienuoliai džiugino mano širdį. Ir štai, vienuoliai, kreipiausi į vienuolius: „Vienuoliai, aš valgau vieną kartą per dieną. Valgydamas kartą per dieną, vienuoliai, aš mažai sergu, mėgaujuosi gera sveikata, lengvumu, tvirtumu ir ramiu gyvenimu. Vienuoliai, jūs taip pat valgykite vieną kartą per dieną! Valgydami kartą per dieną, vienuoliai, jus taip pat mažai sirgsite, mėgausitės gera sveikata, lengvumu, tvirtumu ir ramiu gyvenimu.” Ir man, vienuoliai, nereikėjo tiems vienuoliams kartoti pamokymo. Man tereikėjo sužadinti juose supratimą.

Panašiai, vienuoliai, kaip jei lygioje žemėje, kryžkelėje stovėtų vežimas pakinkytas geros veislės arkliu (ir su šalia) paguldytu rimbu. Ant jo užsilipęs įgudęs arklininkas, arklių tramdytojas, pasiėmęs vežėčias į kairę ranką, o rimbą į dešinę ranką, pajudėtų kai panorėjęs, kur panorėjęs, ir į priekį, ir atgal.

Lygiai gi taip, vienuoliai, man nereikėjo tiems vienuoliais kartoti pamokymo. Man tereikėjo sužadinti juose supratimą. Tad, vienuoliai, jūs taip pat, atsižadėkite nedoro ir pasišvęskite (darbui su) doromis būsenomis. Juk tokiu būdu jūs taip pat suklestėsite, užaugsite, visiškai išsivystysite šiame mokyme ir disciplinoje.

Panašiai, vienuoliai, kaip jei netoli kaimo ar miestelio būtų didžiulis salmedžių miškas, ir jis būtų gausiai apaugęs vijokliais. Atsirastų koks tai žmogus, siekiantis jo gerovės, naudos ir saugumo. Jis išrautų ir išmestų kreivas jaunas salmedžio atžalas, eikvojančias gyvastingumą. Taip jis gerai išvalytų mišką. O tiesiomis, gerosiomis salmedžio atžalomis jis tinkamai rūpintųsi. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko šis salmeždių miškas suklestėtų, užaugtų, visiškai išsivystytų.

Lygiai gi taip pat, vienuoliai, ir jūs atsižadėkite nedoro ir pasišvęskite (darbui su) doromis būsenomis. Juk tokiu būdu jūs taip pat suklestėsite, užaugsite, visiškai išsivystysite šiame mokyme ir disciplinoje.

Vienuoliai, kadaise praeityje čia pat Savatthyje gyveno namų šeimininkė vardu Vėdėhika. Ir apie tą namų šeimininkę Vėdėhiką buvo pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai: „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.” Ir turėjo namų šeimininkė Vėdėhika, vienuoliai, tarnaitę vardu Kali. Ji buvo naginga, energinga, gerai atlikdavo savo darbą.

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali taip pagalvojo: „Apie manąją ponią yra pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai: „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.” Bet ar taip yra dėl to, kad mano ponioje netūno pyktis, ar ji jo tiesiog neišreiškia? Ir ar dėl to ji jo neišreiškia, kad aš gerai atlieku savo darbą, o ne dėl to, kad pyktis netūno joje? Kodėl man neišbandžius ponios?”

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, kai jau buvo diena. Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali: „Ei, Kali!”

„Ką, ponia?”

„Tu dėl ko vėlai kėleisi?”

„Ne dėl nieko, ponia.”

„Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai vėlai kėlėsi!” – pagalvojo ji susiraukusi iš pykčio ir nepasitenkinimo.

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali pagalvojo: „Mano ponioje tūno pyktis, ji tiesiog jo neišreiškia. Pyktis tūno joje, bet ji neišreiškia jo dėl to, kad aš gerai atlieku savo darbą. Kodėl man ponios neišbandžius dar labiau?”

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, dar vėliau dieną. Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali: „Ei, Kali!”

„Ką, ponia?”

„Tu dėl ko dar vėliau kėleisi?”

„Ne dėl nieko, ponia.”

„Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai dar vėliau kėlėsi!” – išžodžiavo ji iš pykčio ir nepasitenkinimo.

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali pagalvojo: „Mano ponioje tūno pyktis, ji tiesiog jo neišreiškia. Pyktis tūno joje, bet ji neišreiškia jo dėl to, kad aš gerai atlieku savo darbą. Kodėl man ponios neišbandžius dar labiau?”

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, dar vėliau dieną. Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali: „Ei, Kali!”

„Ką, ponia?”

„Tu dėl ko dar vėliau kėleisi?”

„Ne dėl nieko, ponia.”

Ir su žodžiais: „Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai vėlai kėlėsi!” – iš pykčio ir nepasitenkinimo ji grėbė skląsti ir taip trenkė tarnaitei per galvą, kad ją perskėlė.

Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali su praskelta kraujuojančia galva nuėjo skųstis kaimynams: „Pažiūrėkite, ponai, į švelniosios darbą, pažiūrėkite, ponai, į minkštosios darbą, pažiūrėkite, ponai, į nuolankiosios darbą! Kaip galima dėl vėlaus kėlimosi, iš pykčio ir nepasitenkinimo griebti skląsti ir trenkti juo savo vienintelei tarnaitei per galvą taip, kad net perskelti ją?!”

Ir štai, vienuoliai, vėliau apie tą namų šeimininkę Vėdėhiką pasklido tokios piktos šnekos: „Namų šeimininkė Vėdėhika yra žiauri, namų šeimininkė Vėdėhika yra akiplėšiška, namų šeimininkė Vėdėhika yra karštagalvė.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip ir šitame mokyme būna, kad kažkoks vienuolis yra labai švelnus, labai nuolankus, labai romus, kol jis nesusiduria su nemaloniais žodžiais. Tik tuomet, vienuoliai, kai vienuolis susiduria su nemaloniais žodžiais, galima suprasti ar jis yra švelnus, ar jis yra nuolankus, ar jis yra romus. Vienuoliai, aš nevadinu nuolankiu tą vienuolį, kuris yra nuolankus, rodo nuolankumą dėl apdarų, maisto, pastogės ir sergančiojo būtinybių. Dėl kokios priežasties? Juk, vienuoliai, kai tas vienuolis negauna apdarų, maisto, pastogės ir sergančiojo būtinybių, jis nėra nuolankus ir nerodo nuolankumo. Bet, vienuoliai, aš vadinu nuolankiu tą vienuolį, kuris yra nuolankus, rodo nuolankumą, rodydamas pagarbą Dhammai, gerbdamas Dhammą, aukštindamas Dhammą, garbindamas Dhammą, šlovindamas Dhammą. Tad, vienuoliai, turėtumėte mokytis būti tais, kurie yra nuolankūs, rodo nuolankumą, rodydami pagarbą Dhammai, gerbdami Dhammą, aukštindami Dhammą, garbindami Dhammą, šlovindami Dhammą.

Vienuoliai, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė, teisinga ar melaginga, švelni ar šiurkšti, naudinga ar kenksminga, geraširdiška ar piktanoriška. Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba, ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba, ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba, ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba, ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba, turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – protu sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs kastuvą ir krepšį. Jis pasakytų: „Paliksiu šią didžiąją žemę be žemės.” Ir jis pradėtų visur kasti, mėtyti žemę, spjaudyti ir šlapintis, galvodamas: „Liksi be žemės, liksi be žemės!”

Kaip manote, vienuoliai, ar paliktų tas žmogus šią didžiąją žemę be žemės?”

„Ne, Garbusis.” „Dėl kokios priežasties?” „Juk, Garbusis, ši didžioji žemė yra gili ir nepamatuojama. Nėra lengva ją palikti be žemės. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”

„Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė, teisinga ar melaginga, švelni ar šiurkšti, naudinga ar kenksminga, geraširdiška ar piktanoriška. Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba, ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba, ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba, ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba, ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba, turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į žemę protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs rudų, geltonų, mėlynų ir raudonų dažų. Jis sakytų: „Nupiešiu čia ore paveikslą, padarysiu taip, kad ore atsirastų paveikslas.”

Kaip manote, vienuoliai, Ar tas žmogus nupieštų ten ore paveikslą, ar padarytų taip, kad ore atsirastų paveikslas.”

„Ne, Garbusis.” „Dėl kokios priežasties?” „Juk, Garbusis, erdvė yra beformė, yra nematoma. Nėra lengva joje nupiešti paveikslą, padaryti taip, kad joje atsirastų paveikslas. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”

„Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė … Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į orą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs degantį žolės deglą. Jis sakytų: „Šiuo degančiu žolės deglu uždegsiu Gangos upę, išdeginsiu ją.”

Kaip manote, vienuoliai, Ar tas žmogus degančiu žolės deglu uždegtų Gangos upę, išdegintų ją?”

„Ne, Garbusis.” „Dėl kokios priežasties?” „Juk, Garbusis, Gangos upė yra gili ir nepamatuojama. Nėra lengva ją degančiu žolės deglu uždegti, išdeginti ją. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”

„Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė … Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į Gangą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei būtų maišas padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos, ir ateitų žmogus su lazda ar puodo šuke. Jis sakytų: „Lazda ar puodo šuke padarysiu, kad šis maišas, padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos, traškėtų ir braškėtų.”

Kaip manote, vienuoliai, ar šis žmogus lazda ar puodo šuke padarytų, kad šis maišas, padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos, traškėtų ir braškėtų.”

„Ne, Garbusis.” „Dėl kokios priežasties?” „Juk, Garbusis, tai maišas padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos. Nėra lengva lazda ar puodo šuke padaryti, kad jis traškėtų ir braškėtų. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”

„Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė, teisinga ar melaginga, švelni ar šiurkšti, naudinga ar kenksminga, geraširdiška ar piktanoriška. Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba, ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba, ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba, ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba, ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba, turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į katino odos maišą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Net, vienuoliai, jei banditai plėšikai dvirankiu pjūklu vieną po kitos nupjovinėtų kam galūnes, tas, kurio prote dėl to kiltų pyktis, negyventų pagal mano mokymą. Turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – protu sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.

Jei, vienuoliai, nuolat atmintumėte šį palyginimo su pjūklu pamokymą, ar matote kokią nors kalbos rūšį, kurios negalėtumėte pakęsti?”

„Ne, Garbusis.”

„Todėl, vienuoliai, nuolat atminkite šį palyginimo su pjūklu pamokymą, tai jums ilgą laiką neš naudą ir laimę.”

Štai ką pasakė Palaimintasis. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.

The Middle Discourses

|_A. The First Fifty

|__III. The Chapter of Similes

MN21. Palyginimas su pjūklu

Translations [32]

English

繁體字

日本語

한국어

Français

Deutsch

Italiano

Español

Português

Русский

Nederlands

Norsk

Magyar

Srpski

Čeština

Slovenščina

Lietuvių Kalba

हिंदी

বাংলা

Việt Ngữ

Bahasa Indonesia

සිංහල

ပြန်သွားရန်

ภาษาไทย

पाळिभासा (Pāli)

Reference

Translations [32]

English

繁體字

日本語

한국어

Français

Deutsch

Italiano

Español

Português

Русский

Nederlands

Norsk

Magyar

Srpski

Čeština

Slovenščina

Lietuvių Kalba

हिंदी

বাংলা

Việt Ngữ

Bahasa Indonesia

සිංහල

ပြန်သွားရန်

ภาษาไทย

पाळिभासा (Pāli)

Reference

Commentaries [0]