Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Radžagahos, ant Grifų viršukalnės kalno. Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:

„Štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu pralobęs, gerbiamas ir išgarsėjęs, o tie kiti vienuoliai nežinomi ir negerbiami.” Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną, karną ir žievę, nukirstų ir surinktų lapus ir šakas, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus nežino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną, karną ir žievę, nukirto ir surinko lapus ir šakas, manydamas, kad tai branduolinė medieną. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. „Esu pralobęs, gerbiamas ir išgarsėjęs, o tie kiti vienuoliai nežinomi ir negerbiami.” Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo lapus ir šakas ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.

Bet štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu dorovingas, kilnus, o tie kiti vienuoliai nedorovingi, amoralūs.” Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną ir karną, nukirstų ir surinktų žievę, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus nežino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną ir karną, nukirto ir surinko žievę, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis gauna labo, garbę ir išgarsėjimą. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu dorovingas, kilnus, o tie kiti vienuoliai nedorovingi, amoralūs.” Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo žievę ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.

Bet štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Dėl to sutekties pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu susitelkęs, sukaupto proto, o tie kiti vienuoliai nesusitelkę, klaidžiojančio proto.” Dėl to sutelkties pasiekimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną ir balaną, nukirstų ir surinktų karną, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus nežino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną ir balaną, nukirto ir surinko karną, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to labo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Dėl to sutekties pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu susitelkęs, sukaupto proto, o tie kiti vienuoliai nesusitelkę, klaidžiojančio proto.” Dėl to sutelkties pasiekimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo karną ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.

Bet štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to sutelkties pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia žinojimą ir matymą. Dėl to žinojimo ir matymo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis save aukština, o kitus peikia: „Gyvenu žinodamas ir matydamas, o tie kiti vienuoliai gyvena nežinodami ir nematydami.” Dėl to žinojimo ir matymo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, nukirstų ir surinktų balaną, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus nežino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, nukirto ir surinko balaną, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to sutelkties pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia žinojimą ir matymą. Dėl to žinojimo ir matymo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis save aukština, o kitus peikia: „Gyvenu žinodamas ir matydamas, o tie kiti vienuoliai gyvena nežinodami ir nematydami.” Dėl to žinojimo ir matymo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo balaną ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.

Bet štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to sutelkties pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia žinojimą ir matymą. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to žinojimo ir matymo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to žinojimo ir matymo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia tvarųjį išsilaisvinimą. Neįmanoma, vienuoliai, neįsivaizduojama, kad tas vienuolis prarastų tą tvarųjį išsilaisvinimą.

Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, nukirstų ir surinktų branduolinę medieną, žinodamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus žino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, nukirto ir surinko branduolinę medieną, žinodamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, bus pasiektas.”

Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to sutelkties pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia žinojimą ir matymą. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to žinojimo ir matymo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to žinojimo ir matymo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia tvarųjį išsilaisvinimą. Neįmanoma, vienuoliai, neįsivaizduojama, kad tas vienuolis prarastų tą tvarųjį išsilaisvinimą.

Tokiu būdu, vienuoliai, šio švento gyvenimo palankus vaisius ne pralobimas, garbė ir išgarsėjimas, ne dorovės (tyrumo) pasiekimas, ne sutelkties pasiekimas, ne žinojimas ir matymas, bet šis nepalaužiamas proto išvadavimas. Tai yra švento gyvenimo prasmė, vienuoliai, tai branduolys, tai paieškų tikslas.”

Štai ką pasakė Palaimintasis. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.

The Middle Discourses

|_A. The First Fifty

|__III. The Chapter of Similes

MN29. Didžioji sutta su palyginimu su branduoline mediena

Translations [31]

English

繁體字

日本語

한국어

Français

Deutsch

Italiano

Español

Português

Русский

Norsk

Magyar

Srpski

Čeština

Slovenščina

Lietuvių Kalba

हिंदी

বাংলা

Việt Ngữ

Bahasa Indonesia

සිංහල

ပြန်သွားရန်

ภาษาไทย

पाळिभासा (Pāli)

Reference